Šiandien, geriant rytinę kavą su kolegomis, užgimė pokalbis apie Užgavėnes ir besikeičiančias švenčių tradicijas. Anksčiau Užgavėnės šurmuliuodavo persirengėliais, skambiomis dainomis ir gardžiais blynais, o dabar ši šventė tarsi praranda savo spalvas.
Kalbėjom, kad šiais laikais, jau mažai kas vaikšto ir prašinėja blynų, dabar populiariau per Heloviną vaikščioti persirengus ir prašinėti saldainių. O ir ankščiau vaikai išradingesni būdavo – gamindavosi kaukes, persirengdavo, atėję prie žmogaus durų kalbą išrėždavo „Mes žydukai Lietuvos…”. O dabar, pasak vadovo, ateina keli tik žandus pasidažę raudoniau ir stovi su maišeliu saldainiams ir jau turi pats suprasti, kad ten jų įmesti reikia.
Pas mane, per Užgavėnes, tai gal niekada ir nebuvo niekas atėję, tik per Helovyną kartą. Kaime jau irgi nebevaikšto, nei per Užgavėnes, nei per Velykas.
Man mažam per Užgavėnes niekada neteko eiti prašinėt blynų. Nes po mokyklos gryžus į namus jau tamsu, o ir oras toks jau nevisai malonus paprastai būna, tai menkas malonumas ten vaikščioti. Bet per Velykas kiaušiniauti esu ėjęs daug kartų. Visai smagu buvo 🙂 Buvo gan populiaru tuo metu.
Visada eidavome dviese su kaimynu. Bet matydavome vaikštant ne vieną grupelę ir po kokius 5 vaikus. Aš įėjęs į žmogaus namus visada pasakydavau savo eilėraštuką, kurį buvau skaitęs „Šaltinėlyje”. Pirmo posmo jau nebepamenu, bet antras buvo paprastas: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, krepšelį laikau, kiaušinių prašau”. Tada ir buvau mažas – pradinukas, tai tokie žodžiai nuginkluodavo visus. Tikrai pamenu, kai mano tėvus ar močiutę sutikę žmonės, girdavo mane, kaip gražu jiems būdavo kai taip pasakydavau 🙂 Taip perėję per kaimą, būdavo su kaimynu prisirenkam po kokius 30-40 margučių. Užeidavome ne į kiekvieną namą, o ir ne kiekvieno namo šeimininkai duris atidarydavo 🙂
Tai va toks, mano vaikystės laikais, būdavo Velykų rytas. O Velykų vakarą į kaimą išeidavo Lolautojai. Čia jau, paprastai, susirinkdvavo grupelė vyresnių vyrų, su armonika, dar kokiu būgnu. Jie eidavo per namus ir prašinėdavo kokių nors vaišių, ar stipresnių gėrimų 🙂 bet mano atmintyje išlikę, gal koks vienas ar du kartai, kai į mūsų namus užsuko.
Paskui kažkaip tapo nebepopuliaru eiti kiaušiniauti. Vaikai geriausiu atveju aplankydavo tik savo kaimynus. O dabar jau seniai per Velykas niekas nebuvo užsukę. Nors mano mama visada turi pasiruošusi ir margučių ir saldainių.
Man per Velykas visiškai neįprasta vaikšioti, bet per užgavėnes eidavom, smagu prisiminti 😊
Važiuokim per Velykas pas mane – galėsim pavaikščioti… 😀