Praėjo nemažai laiko po paskutinio miestelio lankymo… buvo visokių reikalų, kitokių veiklų, tai kažkaip ir užsitęsė šitas reikalas. Nu bet va, pavažiavom 40 km nuo Vilniaus ir privažiavom Širvintas.
Kelionės
Oro uosto parkingas
Su Indre keliausime į Sakartvelą! Skrydis bus iš Rygos oro uosto, iki kurio važiuosime automobiliu, tad teko užsisakyti parkavimo vietą šalia oro uosto savaitei.
Naujos vietos ir savaitgalis
Pirmadienis, sėdim naujoje erdvėje. Erdviau, šviesiau, langai į kitą pusę nei buvo prieš tai, todėl dabar turim geresnį vaizdą – į miesto pusę.
Naujuosius sutikom du kartus
Su Indre vis pasikalbėdavom, kad reikia sugalvoti kažką įdomaus Naujųjų sutikimui. Bet užsimindavom ir užmiršdavom. Aš vis pasižiūrėdavau naujametinių kelionių pasiūlymus, bet vis taip atsainokai, nes gi dar daug laiko ir kažką spėsim.
Kelionė iš Vilniaus į Palangą dviračiu
Savo gyvenime fizinių iššūkių neturėjau jau keletą metų. Po dviejų žygių pajūriu, kai vienais metais įveikiau 72, o kitais metais 100, dar turėjau Alfa Run bėgimą, po kurio iššūkiai ir pasibaigė. Pradžioje jų lyg ir nesinorėjo, bet paskui noras sugrįžo. Tiesą sakant, galėčiau sakyti, kad netgi atsirado kažkokia tuštuma dėl iššūkių gyvenime trūkumo…
Pernai, metų pradžioje sumąsčiau, kad būtų labai smagus iššūkis – apvažiuoti Lietuvą dviračiu. Susipirkau viską ko galėtų reikėti tokiai kelionei, bet pavasarį nuvirtau su dviračiu, susilaužiau plaštakos laivakaulį ir planai žlugo. Bet tada pagalvojau, kad gal ir neprotinga išsileisti į tokią kelionę iš karto, nepabuvus trumpesniuose žygiuose, juk nesu bandęs važiuoti po 100 ir daugiau kilometrų keletą dienų iš eilės.
Besidomint apie žygius dviračiais, youtube atradau Simono Dailidės organizuojamą žygį iš Vilniaus į Palangą ir nusprendžiau, kad čia būtų gera proga išbandyti savo jėgas, ir kad kitais metais tikrai prisijungsiu prie šio žygio.
100 km žygis pajūriu #2
Gegužės mėnuo atėjo taip greitai, kad net nepastebėjau, o su geguže ir lauktas 100 km žygis. Nors pernai eidamas nemaniau, kad jį kartosiu, bet šiemet labai norėjosi sugrįžti į pajūrį.
Šventoji
Į Šventąją vėl keliavau vienas. Nors keliauti planavom iš Vilnius su draugu, pasikeitus planams į Šventąją jis atvyko iš Kauno, vakarop. Kambarį nakvynei vėl nuomojausi kaip ir pernai, pas Jolantą, todėl ji mane vėl pasitiko prie stoties ir nuvežė iki buto. Gal apie valandą pasikalbėjus kaip seniems draugams ji išvyko, o aš išėjau apžiūrėti metus nematyto miestelio.
Akivaizdžių pasikeitimų per metus čia neįvyko. Pernai remonto laukę nameliai ir toliau jo laukia, kur ne kur vietinis „verslininkas” kažką remontuoja ruošdamasis naujam sezonui ir pan.
Bevaikštinėjant po Šventąją sulaukiau ir atvykstančio bendražygio D. Jam pasidėjus daiktus bute, ėjome toliau tyrinėti miestelio.
Pernai su kolege mėginome surasti priėjimą prie Šventosios švyturio, tik tada mus nepavyko. Šiemet kažkuriame laikraštyje mačiau, kažkokį straipsnį apie tą švyturį. Straipsnyje buvo nuotraukų darytų įlipus į jį, todėl panorau pamėginti surasti jį ir šį kartą.
Su D. bandėme prie švyturio prieiti iš kitos pusės ir keliuką radome. Tačiau švyturys buvo aptvertas. Paklausus vietinio gyventojo ar įlipti į švyturį galima, jis informavo, kad ne, ir kad žurnalistai į jį buvo įlipę tik per atvirų durų dieną, kuri vyko pasaulinio švyturių savaitgalio proga.
Visą dieną Šventojoje oras keitėsi dažnai – tai apniukdavo, tau saulė išlįsdavo, tai lynoti pradėdavo. O vakare bevaikštant lijo ištisai. Tas šiek tiek neramino, nes sinoptikai šeštadieniui ir sekmadieniui prastą orą prognozavo.
100 km žygis Lietuvos pajūriu
Apie antrą žygį Lietuvos pajūriu skaitykite čia.
Man labai patinka vaikščioti, visur kur tik galiu, jei nėra per daug toli ir turiu pakankamai laiko einu pėsčiomis. Tačiau jokiame rimtesniame žygyje iki šiol nebuvo tekę dalyvauti. Vaikystėje būdamas jaunuoju Šauliu, apmokymų metu, Rukloje nuėjau ~20 km ir po metų, taip pat apmokymų metu Lietuvos pasienyje su Baltarusija ~25 km. Tai buvo didžiausi oficialūs mano žygiai. Pirmajam nebuvau pasiruošęs, todėl batai pritrynė daug pūslių ir pusę žygio ėjau sukąstais dantimis, bet raginimams parvežti autobusu nepasidaviau ir visą atstumą įveikiau. Antrajam žygiui jau buvau geriau pasiruošęs, todėl jį įveikiau be pūslių.
Apie 100 km žygį Lietuvos pajūriu (Šventoji-Nida) sužinojau darbe. Vienas kolega yra ne kartą įveikęs visą atstumą ir šį kartą jau buvo nebe dalyvis, o vienas iš organizatorių. Jis mums, susidomėjusiems, pridalino įvairių patarimų kaip geriau pasiruošti žygiui, ką pasiimti ir t.t. Pradėjęs svajoti apie žygį planavau nusipirkti ėjimo batus, patogią kuprinę, termo drabužius. Tačiau artėjant žygiui, šiuos dalykus po vieną iš savo norų sąrašo vis išbraukdavau kol galiausiai nusprendžiau, kad žygiui tiks paprasti bėgimo batai, mano kasdienė kuprinė ir drabužiai.