Kolektyve per paskutinius metus atsirado sąlyginai nemažai naujų kolegų, tai nusprendėm pasidaryti teambuildingą. Oficialiojoje dalyje turėjom hr’istę kuri pravedė pasitikėjimo sesiją.
Vienas iš tos sesijos pratimų buvo pasidalijimas istorija kaip koks nors įvykis ar žmogus pakeitė mūsų vertybių suvokimą. Reikėjo papasakoti tris istorijas, bet dėl laiko stokos visi papasakojom po dvi. Mano istorijos buvo šitos
Kai supratau, kad ir kiti bijo
2018 metais užsiregistravau į seminarų ciklą „7 svaičių iššūkis”. Nuėjau į pirmąjį ir jo pradžioje seminaro vedėjas pasakė: „Šie seminarai nebus tokie, kokius Jums teko lankti ankščiau, šių seminarų metu jums reikės aktyviai dalyvauti…” po šių žodžių pamaniau – viskas, daugiau neisiu. Kadangi seminarai transliuojami per Youtube, o paskui dar ir el. paštu ir jų vaizdo įrašai yra atsiunčiami. Na, buvau visiškai nenusiteikęs ten ką nors veikti, maniau, tik pasėdėsiu ir pasiklausysiu. Bet iš to pabėgti pirmomis minutėmis, jau kažkaip buvo nebelabai….
Pirma užduotis buvo prisistatymas grupelėse po tris žmones. Atsistojau visas nepatenkintas, susiradau dar dalyvius ir pradėjome kalbėtis. Bekalbant, paminėjau, kad esu intravertas, ir nelabai mėgstu bendrauti. Ir labai nustebau, kai mano žodžius patvirtino kitas dalyvis, pasakydamas, kad ir jam taip pat nėra lengva bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, kad išgirdus žodžius, jog reiks prisistatinėti nepažįstamiems, jam tiesiog „suskausta krūtinėje”. Nes mane lygiai toks pat jausmas aplanko.
Tada pamaniau, kad visai faina, nes ne vienas toks esu, ne tik man tokių sunkumų kyla. Ir įdomiausia tai, kad po to mūsų pokalbio, kitos praktinės užduotys jau nebekėlė jokio streso, netgi laukdavau jų, kad galėčiau susipažinti su kitais. Tada ir supratau, kad ne tik aš čia toks vienas bailys, kad ir kiti bijo. Ir kai žinai, kad ir kiti bijo, tada ir pats jau nebe taip bijai.
Naujas vadovas
Susiformavus skyriui, kuriame dirbu, jam vadovavo toks labai savotiška vadovas. Jo pagrindinis tikslas buvo įtikti kitiems, todėl imdavome visas įmanomas užduotis, nieko nebespėdavome, ir buvo švelniai tariant šikna. Jo humoro jausmas irgi buvo toks cringe, kad kartais nesuprasdavome, ar jis čia rimtai… Tai neilgai jis tempė. Sako išėjo savo noru. Nelabai aš su juo sutardavau, tai visai apsidžiaugiau.
Tuomet jį pavadavo kita kolegė. Su ja nesutariau dar labiau. Aš visada mėgstu viską sakyt nepagražintai, tai po kelių tokių nuomonės išsakymų, ji taip ant manęs užsisėdo, kad jau kartą buvau atsidaręs formą pildyti prašymą išėjimui iš darbo. Bet tada ji pati mane nuo to ir atkalbėjo.
Tuo laikotarpiu mano savivertė buvo gerokai pakritusi. Nes kaip gali pasitikėti savo sugebėjimais, kai išsakai savo nuomonę, o tavo vadovai nuolatos mano, kad yra priešingai.
O tada įvyko dideli pokyčiai. Mūsų skyrius pakeitė pavadinimą ir kryptį, ir pas mus atėjo dirbti naujas vadovas. Linksmas, atsipalaidavęs, nemažai dirbęs startup’uose įnešė mūsų skyriui daug pokyčių.
Jau nebeimdavom visų užduočių ir nedarydavom visko iš karto, atsirado užduočių eilė, vienu metu dirbdavome daugiausia su dviem projektais, atsirado laiko mokymuisi, nebeliko nesveikos kontrolės, atsirado pasitikėjimas, ir dar daug gerų dalykų.
Nuo tada išmokau daug visko gero ir įmonėje vėl tapo smagu dirbti.
O dar pamenu, kad man labai patiko knyga „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“„. Jau nebelabai pamenu, ką ten tiksliai rašė, bet pamenu, kad tikrai požiūrį į vertybes pakeitė.
Kaip svarbu tinkamas žmogus, kiek gali pakeisti kito žmogaus gyvenimą. 😀 „Nuo tada išmokau daug visko gero ir įmonėje vėl tapo smagu dirbti” – įdomu būtų, kad paplėtotum ko išmokai, kokių praktikų įnešė į komandą ir t.t.
Okey, reikės pabandyt paplėtot 🙂 sudėtinga viską susidėliot bus tik 🙂