Iš savo vaikystės prisimenu daug visokių minėjimų, bet taip jau būna kai augi istoriniame miestelyje. Kai kuriuose būdavau stebėtoju, kai kuriuose tekdavo perskaityti kokį nors tekstą, bet iš esmės dalyvaudavau kone visuose. Atvykęs į Vilnių, dažniausiai visas valstybines šventes praleisdavau būdamas namuose. Tačiau per šią Vasario 16-ąją, nusprendžiau pasikviesti L. ir kartu pasivaikščioti po Vilnių ir vykstančius renginius.
Einant Stiklių gatve, akis užkliuvo už mažos kavinukės „Bookafe”. Man patinka tokios nedidelės, daug kam nežinomos vietos. Tokių vietų pilnas senamiestis, bet kai retai išeini tiesiog šiaip pasivaikščioti, o eini su kokiu nors tikslu, tai dažnai pro jas praeini tiesiog neatkreipdamas dėmesio. Dabar apsilankyti čia proga buvo tiesiog ideali.
Tiesa, L labiau norėjo užsukti blynų į „Gusto blyninę”, bet nuėjus iki jos, pamatėme milžinišką eilę, todėl apsisukę grįžome čia.
Bookafe – įsikūrusi Stiklių g., labai nedidelėse patalpose. Pagrindinėje salytėje yra gal kokie 4 staliukai, kurie taip arti vienas kito, kad norint tarp jų pralįsti jau reikia pasistengti. Koks nors pilvotas dėdė, eidamas tarp jų, laisvai pilvu nušluotų lėkštes ir puodukus nuo puse stalo.
Mums atėjus, laisvas buvo vienas staliukas. Prie kitų susigrūdę sėdėjo žmonės. Ir bent jau man pasirodė, kad nepažįstami žmonės sėdėdami taip arti vieni kitų jautėsi šiek tiek nejaukiai.
Na, kiekvienas juk turim savo viešą, asmeninę, ir intymią erdves, į kurias ne visus žmones galime įsileisti. Asmeninėje erdvėje esantys nepažįstami žmonės sukuria nejaukumą. Tuomet negali laisvai bendrauti ir patogiai jaustis.
Apskritai, pati kavinukės erdvė atrodo visai jaukiai: ant aptrupėjusių senovinių plytų sienos tupi netikros papūgos, lentynose ir ant palangių padėta knygų, kurias galima užkandžiaujant paskaityti… Na, ir tik tas ankštumas gadina visą reikalą. Visai vertėtų ten kokį vieną stalą pašalinti ir sukurti daugiau erdvės žmonėms.
Beje, nuotraukose internete mačiau, kad ir tikrų papūgų šioje kavinukėje yra (arba bent jau buvo), bet pats būdamas jų nepastebėjau.
Meniu, toks visai paprastas – kruasanai, bagetės, panini, mini picos… Berods dar mačiau kanelių… Aš užsisakiau panini su vištiena ir sūriu, bei imbierų arbatos, o L – kruasaną su lašiša ir juodos kavos su pienu.
Panini buvo visai skani, matyt, tiek skani kiek ir gali būti skani panini. Patiekta su rukola, vyšniniais pomidorais ir (spėju naminiu) pomidorų padažu.
Kruasanas L taip pat patiko – daug salotų ir rūkyta lašiša, gavosi toks visai sveikas užkandis, einant pasivaikščioti.
Kavinukė žmonių aktyviai lankoma, tušti stalai ilgai nebūdavo – vieniems lankytojams išėjus, greitai į jų vietą atsisėsdavo kiti.
Mes su L ten ilgai taip pat neužsibuvome – pasistiprinę iškeliavome į minėjimą prie Signatarų namų.
Visai smagu ieškoti ir atrasti tokių įdomių vietų senamiestyje. Manau, dabar į tokias paieškas trauksiu dažniau.
Esu beveik buvęs. Kalėdinimae laikotarpyje su I. vaikščiojom ir ieškojom, kur užsukti, tai išsirinkom tenai, bet kol išsirinkom tai jų darbo laikas baigėsi ir mes nenuėjom. Ėjom tada į La Boheme, visai netoli, tiesa visai skirtinga nuo šios – didelė, daug žmonių, triukšminga ir aktyvi, bet visai patiko mums ten. Nors ir visko daug, bet kažkaip visai jauku.
Ai, aš gi ne apie tai. Įdomus pastebėjimas atsirado naujiena pas tave – L. Ar čia kažką reiškia? 🙂 🙂
Aha, reiškia širdyje pavasarį 😀
Na, džiugu. Džiaugiuosi už savo virtualų draugą. Va, kaip sako, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Čia aš apie globalinį atšilimą. Jo pasekoje, viduržiemį pas tave atėjo pavasaris 🙂 O visi šaukia – blogai, blogai. Va, bent vienas atvejis kai gerai – gyvenimas įgaus daugiau spalvų, na, ten žibutės, pakalnutės ir panašiai 🙂
Ačiū 🙂 ilgai to pavasario laukiau (kelis metus), bet pagaliau atėjo 🙂