Antrą dieną pabudau gan anksti, gal apie kokią 7 ir tęsiau badavimą. Gal nuo kokios 8-9 valandos už palatos durų jau pasigirsdavo lovų ratukų garsas – po operacijos pacientus į palatas parveždavo su jomis. Laikiau špygas ir tikėjausi, kad ir mane kuo greičiau pakviestų, tačiau savo eilės sulaukiau tik apie 12:40.
Į operacinę reikia nueiti pačiam, ji yra tame pačiame aukšte. Nuėjus tenka nusirengti iki apatinių ir atsigulti ant operacinio stalo. Ant vienos rankos uždedamas kraujospūdžio matavimo aparatas, į kitą įstatomas kateteris. Jaunos gydytojos paklausinėja kaip gyveni, svorio ir amžiaus, dar ką nors pajuokauja, žodžiu, sukuria visai teigiamą atmosferą.
Anesteziologas irgi linksmas žmogus, pasiūlė susigalvot sapną, kurį norėsiu susapnuot operacijos metu. Ir pradėjo į kateterį leisti vaistus. Sako: -pirmiausia nuo vienų vaistų pajusi kaip svaigsta galva, o nuo kitų užsimanysi miego. Iš tiesų prisimenu tik galvos svaigulį, o kitas dalykas, kurį pamenu, tai kaip guliu palatoje su bintu burnoje, o seselė šalia skruosto padeda ledo ir liepia nekalbėt. Jausmas tarsi pabudus iš miego. Kitiems įvairiai tas pabudimo procesas praeina – ir su blaškymaisis ir su pykinimais… o aš tiesiog jaučiausi kaip pabudęs po pietų miego, nieko daugiau.
Už kokio pusvalandžio atėjusi seselė perdėjo ledą ant kito skruosto, ir apibarė, kad bandžiau kalbėtis su kambarioku. O dar po pusvalandžio tamponus visai išėmė, ir jau leido gerti skysčius.
Vakarienei – burokai su žirneliais ir silkė, o tokiems kaip aš – avižinė košė. Geras dalykas ta avižinė košė – kramtyti nereikia ir puikiai nuslysta į skrandį. O dar kai esi parą nevalgęs, tai ir skoniu skųsti minčių nekyla.
Išsižioti pradžioje sunkoka, nes užšaldymas iš skruosto dar nebuvo spėjęs išeiti. Bevalgant iš nosies pasipylė kraujas, tai teko bėgti į palatą jo stabdyti.
Vakarop, išgaravus visiems nuskausminamiems vaistams savijauta buvo visai gera. Vizualiai patinimas matėsi tik vienoje veido pusėje, o kažkokių skausmų nebuvo, todėl papildomai vaistų nuo skausmo prašyti neteko. Tik antibiotikų porą tablečių gavau naktipiečiams.
Kitą dieną, ryte pabudau nuo švirkšto į užpakalį. Seselė atėjo ir pažadino apie 6 valandą. Vaistai nuo tinimo nelabai malonūs, privertė trūkčioti kumpį kol išsivaikščiojo. Pusryčiai – 7 valandą, meniu – omletas. Bet toks nevisai įprastas omletas, dzūkijoje tokį vadiname „pauciene”.
Po pusryčių apžiūrai pasikvietė gydytoja, iš žaizdų išspaudinėjo kraują, davė burnai skalauti skysčio ir pažadėjo kitą dieną išleisti namo. Taip pat, sakė dvi savaites nepūsti nosies, kad ten kažkur burnoje link nosies neplyštų siūlė. Būtent dėl tos siūlės ir buvo man pasipylęs kraujas iš nosies vakarienės metu.
Diena tokia gan nuobodi, bet kitą vertus visai geras poilsis. Skaitai knygas, žiūri serialus. Ir gyji, ir ilsiesi. Taip beskaitant knygą atėjo ir pietūs, pietums – kotletas su ryžiais. Valgyti darosi vis lengviau, ir drąsiau, todėl kramtyti ryžausi ir krūminiais dantimis nesijaudindamas, kad maisto pateks ir ant žaizdų.
Vakarienei – pieniška sriuba su sumuštiniais – duona, batonas sviestas ir dešra. Drąsa valgyti greitai ateina, todėl jau valgiau viską.
Paskutinę dieną vėl pažadino seselė duriu į kumpį, vėl vaistai nuo tinimo. Tačiau tie vaistai manęs nelabai ir veikė, nes vienas skruostas vistiek kaip burunduko ir nuo tų vaistų jis neapmažėjo.
Pusryčių šį kartą teko palaukti, nes keitėsi virėjos, todėl maistą pateikinėjo kita eilės tvarka (vienos pristatinėja nuo pirmo aukšto į viršų, kitos atvirkščiai). Pusryčiams – manų košė su sumuštiniais.
Neužilgo po pusryčių pasikvietė gydytoja apžiūrai. Apžiūrėjusi pasakė, žaizdos atrodo labai gerai, pasiklausė kuriam laikotarpiui reikalingas nedarbingumas ir pasakė, kad galiu keliauti namo. Nei antibiotikų, nei kokių nors kitų vaistų neišrašė, nes nebuvo reikalo. Tik burnos skalavimo skysčio liepė nusipirkti. Siūlai žaizdose – ištirpstantys, per 3-4 savaites pradings, ir traukti nereikės.
Pabaigai…
Apibendrinant, šį potyrį vertinu labai teigiamai. Daug yra tekę girdėti istorijų apie skausmingus dantų rovimus. Žalgirio klinikoje jokio skausmo patirti neteko, o gydytojų darbą galiu įvertinti 10 balų iš 10. Praleidęs čia tris paras ligoniu nesijaučiau.
Taigi, jei kam nors bręsta šis reikalas, bet jį atidėliojate dėl skausmo baimės, tai bijoti čia tikrai nėra ko. Nei skausmo, nei streso patirti neteko. Ir jei būčiau žinojęs, kad viskas čia taip paprasta, tai operaciją būčiau pasidaręs daug ankščiau ir nekentėjęs pasikartojančių uždegimų, kurių sukeliamas skausmas buvo daug didesnis, nei pojūčiai po operacijos.
Kur jau ten nekalbėsi su kambarioku, kai tų šnekėjimą skatinančių vaistų pripumpuoja. Mus skirtingomis dienomis operavo, tai vienas iš kito juokėmės, kai parvežė į palatą.
Aha, aš džiaugiuosi, kad savo išsiroviau. Ai, tik pastabą norėjau parašyti, kad nevalgyti visą parą prieš operaciją, mano manymu, gali tik tokie stiprūs, sportuojantys asmenys kaip Justinas. Kitiems nerekomenduočiau taip daryti. Nebent ryte, jei operacija per pietus.