Jau senokai buvau kažką skaitęs. Todėl norėjosi paimti kokią, tikrai dėmesio vertą knygą, nes paskutinė bandyta skaityti, buvo baisiai neįdomi (nors ir mokslinės fantastikos srities), todėl mečiau net neįpusėjęs.
Knygą „Nežudyk strazdo giesmininko”, seniai seniai buvo rekomendavusi viena pažįstama. Ji sakė, kad tai knyga pie tai, kaip tėvas labai gražiai auklėja vaikus. Na, iki savo vaikų man dar labai toli, bet pagalvojau, kad paskaitęs tokią knygą ir pats galiu tapti geresniu žmogumi, todėl ją ir paėmiau.
Veiksmas vyksta Meikombo miestelyje. Istoriją pasakoja Džina Luiza, artimųjų vadinama Paukšteliu. Džina – kitokia mergaitė nei kitos: vietoje to, kad ruoštųsi būti ledi, ji žaidžia lauke su broliu Džemiu ir vasaroti į Meikombą atvykstančiu draugu Dilu, mušasi su tais, kurie užgavo mergaitės orumą. Džinos ir Džemio tėvas Atikus – miestelio advokatas, tikras džentelmenas, kuris paskiriamas padėti juodaodžiui byloje, kurioje jis kovoja su baltaodžių šmeižtu.
Beskaitydamas šią knygą perskaičiau vieną jos apžvalgą. Apžvalgą rašiusi mergina knygos pavadinimą paaiškino taip, kad Strazdas giesmininkas yra juodaodis, kurį Atikus gynė teisme. Todėl pavadinimas kaip ir reikštų, ale nežudykit nekaltai pasmerkto juodaodžio. Tačiau pradžioje, maniau, kad knygos pavadinimas reiškia tiesiog tėvo pamokas vaikams, nes daug Atikus pamokymų savo vaikams išsakydavo, o padovanojęs jiems pniaumatinius šautuvus, kaip tik ir prigrąsė nežudyti strazdo giesmininko. O ir pati juodaodžio teismo istorija man nepasirodė tokia esminė, kad tai įtakotų knygos pavadinimą. Na, gal esminė, bet neišplėtota. Tačiau bebaiginėdamas skaityti knygą persigalvojau, ir su su šia mintimi sutikau. Nes viename sakinyje tiesiai šviesiai juodaodis buvo sulygintas su paukščiu giesmininku.
Knyga „Nežudyk strazdo giesmininko” skaitėsi lengvai ir man labai patiko. Knygoje yra ne tik vertingų minčių, bet taip pat joje narpliojamos problemos priverčia susimąstyti. Nors juodaodžių engimo problema mūsų pasaulyje gal ir ne tiek aktuali kiek prieš 100 metų, bet vistiek priverčia pagalvoti ar su kitais žmonėmis mes elgiamės teisingai, ar stengiamės juos suprasti.
Taigi, jei kas šios knygos dar neskaitėte, tai būtinai paskaitykite. Beje yra knygos antra dalis, bei filmas. Filmą taip pat ketinu pažiūrėti, nepaisant to, kad jis 1962 metų gamybos (paprastai tokių senų filmų nežiūriu). O antrą dalį paskaitysiu kiek vėliau. Dabar eilėje laukia „Ledo ir ugnies giesmės” serija.