Pavasarinis pasivaikščiojimas ir kiniški batai

Pasiruošimą žygiui papildžiau pasivaikščiojimu. Iš esmės turėjau du tikslus – išbandyti naujus žygiui nusipirktus batus, na ir pažiūrėti kiek pajėgios bus kojos po žiemos.

Šituos batus pirkau iš Aliexpress. Geri žygio batai kainuoja krūvą pinigų, o kai aš toks žygeivis, tai nemanau, kad verta į juos tiek investuoti. Šitie kainavo gerokai mažiau, tai pamaniau, kad tokie visai tiks. Iš pažiūros, jie pasirodė visai pakenčiami. Bent teoriškai atsparūs vandeniui, grublėtas, kietas, guminis padas – pats tas ėjimui pajūrio smėliu ir akmenukais.

Pirmi ėjimo, avint šiuos batus, kilometrai atrodė visai neblogi. Tačiau vėliau pradėjo lįsti problemos. Pirmiausia pradėjau jausti šylančias pėdas ir kuo toliau tuo labiau jos kaito, kol galiausiai pradėjo prakaituoti. Einant sukaitusiomis kojomis nuo trinties padai pradėjo „degti”. Taip pat bato aulas pradėjo trinti kulnus. Na, ir apskritai batai kažkaip netinka mano kojai, einant labai apkraunamos blauzdos ir jas skauda. Na, ir jei kulnų trynimus dar būtų galima ignoruoti, nes praktiškai visi nauji batai nutrina kulnus, tai prakaituojančios pėdos rimtas minusas. 100 km su sintetiniais batais tikrai nenueisi. Koja turi kvėpuoti, nes kitu atveju tektų kas kelis kilometrus sustoti, batų pravėdinimui ir kojinių pasikeitimui. Taigi į žygį teks eiti su pernai patikrintais kedais. Nors ir pralaidūs vandeniui, tačiau koja gerai vėdinasi ir neprakaituoja. O upelius, kuriuose pernai sušlapau kojas, bus galima įveikti basam, arba naudoti polietileninius maišelius batų apsaugai.

O pats žygiavimas, atmetus batų sukeltas problemas ir pritrintas pūsles, buvo visai nesunkus. 27 km įveikiau užtikrintai, pasigrožėjau po žiemos bundančiu Vilniumi.