Šiandien su kolegomis apsilankėme Ignalinos atominėje elektrinėje, kuri realiai yra Visagine. Jeigu kam kilo klausimas kodėl Visagine esanti elektrinė vadinama Ignalinos, tai atsakymas labai paprastas: Kai elektrinė buvo statoma, tokio miesto kaip Visaginas dar nebuvo, ji buvo statoma Ignalinos rajone, todėl ir gavo tokį pavadinimą (dar buvo svarstomas Sniečkaus atominės elektrinės pavadinimas). Na, o statant elektrinę, šalia pradėjo kurtis ir miestas Visaginas. Tuo metu Lietuvoje branduolinės fizikos specialistų dar nebuvo, todėl į Visaginą atvyko daug specialistų iš Rusijos.
Labai gaila, tačiau, nuotraukomis iš ekskursijos pasidalinti negalėsiu, nes nepavyko gauti leidimo viduje fotografuoti. Nors pati elektrinė jau kaip ir neveikianti, reaktoriai ardomi, tačiau apsaugai čia skiriama labai daug dėmesio.
Taigi, atvykę į elektrinę, pirmiausia, gavome leidimus ir turėjo praeiti metalo detektorius, šalia kurių stovėjo ginkluoti kareiviai. Elektrinėje su savais drabužiais vaikščioti negalima, todėl turėjome apsirengti baltas drabužiais (tokiais rengiasi ir visas personalas). Aprangą sudaro dvejos kelnės, dveji marškiniai, guminiai batai, kepurėlė ir šalmas. Mūsų gidė juokavo, kad vaikinai taip apsirengę pasijunta kaip chirurgai, o merginos kaip melžėjos 🙂 Vienam iš mūsų buvo įteiktas radiometras, kuriame buvo galima matyti koks radiacijos kiekis yra toje patalpoje.
Radiometrus, tik kiek kitokius turi ir kiekvienas elektrinės darbuotojas, visada yra stebima ar darbuotojas nebuvo paveiktas per didelio radiacijos kiekio. Jei taip įvyksta, darbuotjas tą pastebėjęs iš karto turi pasišalinti iš patalpos ir vėliau kurį laiką yra perkeliamas dirbti į kitą patalpą, kur spinduliuotės nėra. Na, o mums vaikštant po patalpas radiometras daugiausiai rodė 1 mikrosivertą, kas yra labai labai mažai (saugi riba berods yra 50-120 mikrosivertų).
Ekskursijos metu aplankėme tris patalpas – reaktoriaus patalpą, matėme ardomas turbinas ir buvome valdymo pulto patalpoje. Vaikščiojome po pirmo bloko patalpas, kur jau nieko veikiančio nėra: kuro kasetės išimtos, viskas atjungta.
Nors vaikščiojome po saugias patalpas, kuriose darbai jau nevyksta, tačiau rimtumo jausmas čia išlikęs. Įėjus į valdymo pulto patalpą ir matant gausybę įvairiausių mygtukų, supranti, kad tokį darbą galėtų dirbti ne kiekvienas. Ten galėjo dirbti tik patys geriausi specialistai.
Pabaigę ekskursiją, visi turėjome nusiprausti rankas ir praeiti pro aparatą, kuris kiekvieną patikrina, ar nesame užteršti radiacijos.