Apie antrą žygį Lietuvos pajūriu skaitykite čia.
Man labai patinka vaikščioti, visur kur tik galiu, jei nėra per daug toli ir turiu pakankamai laiko einu pėsčiomis. Tačiau jokiame rimtesniame žygyje iki šiol nebuvo tekę dalyvauti. Vaikystėje būdamas jaunuoju Šauliu, apmokymų metu, Rukloje nuėjau ~20 km ir po metų, taip pat apmokymų metu Lietuvos pasienyje su Baltarusija ~25 km. Tai buvo didžiausi oficialūs mano žygiai. Pirmajam nebuvau pasiruošęs, todėl batai pritrynė daug pūslių ir pusę žygio ėjau sukąstais dantimis, bet raginimams parvežti autobusu nepasidaviau ir visą atstumą įveikiau. Antrajam žygiui jau buvau geriau pasiruošęs, todėl jį įveikiau be pūslių.
Apie 100 km žygį Lietuvos pajūriu (Šventoji-Nida) sužinojau darbe. Vienas kolega yra ne kartą įveikęs visą atstumą ir šį kartą jau buvo nebe dalyvis, o vienas iš organizatorių. Jis mums, susidomėjusiems, pridalino įvairių patarimų kaip geriau pasiruošti žygiui, ką pasiimti ir t.t. Pradėjęs svajoti apie žygį planavau nusipirkti ėjimo batus, patogią kuprinę, termo drabužius. Tačiau artėjant žygiui, šiuos dalykus po vieną iš savo norų sąrašo vis išbraukdavau kol galiausiai nusprendžiau, kad žygiui tiks paprasti bėgimo batai, mano kasdienė kuprinė ir drabužiai.