Kuo toliau, tuo labiau stebiuosi, kaip tas laikas greitai lekia! Dienos, savaitės, mėnesiai, metai tiesiog prabėga pro akis. Ir dažnai pagaunu save galvojant, kad mano laiko pojūtis kažkaip pasikeitė.
Vaikystėj, atrodė, gyvenimas vykdavo tik rudenį ir žiemą. Vasaros švist! – ir nebėra. O šalčiai ir dargana tęsėsi amžinybę. Turbūt dėl to kalta mokykla, kuri užimdavo visą mano laiką ir dėmesį. Rudens ir žiemos mėnesiais būdavo daugiausia veiksmo – būreliai, mokslai, švenčių laukimas… Vasaros atostogos jausdavosi tik kaip trumpas atokvėpis prieš sugrįžtant į tą pačią rutiną.
Dabar viskas kitaip. Žiemos prabėga kaip viena diena, o vasaros tampa pagrindiniu gyvenimo įvykių centru, tuo status qou. Gal dėl to, kad darbas vienodai laiką užima visais metų laikais, o vasaromis prisideda daugiau laiko gamtoje, daugiau įspūdžių, daugiau emocijų, daugiau veiklų…
Taigi, tas laiko pojūtis keičiasi kartu su manimi. Gal ateityje vėl viskas apsivers…?
Darbas, namai, panaši veikla suvienodina dienas… Gal įspūdžiai, kažkas naujo leistų sustabdyti tą laiką? ne veltui kai vaikai būdavom viskas nauja, įdomu, laiko suvokimas tikrai kitoks būdavo… arba tiesiog gyvenimas čia ir dabar padėtų, nes taip dažnai mintys būna arba praeityje, arba ateityje, bet ne čia ir ne dabar…