Kūčių rytas snieguotas, dangus tamsiai pilkas ir niūrokas, bet apie pusiaudienį, debesys tapo skystesni, o rytų pusėje vietomis pasimatydavo ir mėlyno dangaus lopiniai, kol paskui išvis debesys išsisklaidė tiek, kad išlindo saulė. Bet po kokios valandos vėl apniuko.
Maždaug apie pietus suintensyvėjo ruošimasis vakarienei ir Kalėdoms. Kūčių dieną aš turiu keletą tradicinių darbų. Tai ir šiandien teko nulupti virtas bulves, morkas, kiaušinius baltai mišrainei, paskui dar burokus, iš upėtakio su pincetu traukyt ašakas.
Dar vienas tradicinis mano darbas – sumalti aguonas aguonpieniui. Tačiau šiais metais to neteko daryti, nes mama nupirko jau sumaltų, tai užteko jas tiesiog užpilti vandeniu ir užmerkti kūčiukus.
Iš esmės, dabar didelio skirtumo, ar pirkti sumaltas aguonas ar pirkti nemaltas ir malti pačiam, nėra. Bet ankščiau, kai nebuvo draudžiama aguonų auginti, tai tokių naminių aguonų aguonpienis veikdavo migdančiai. Na, bent jau tokius pasakojimus esu girdėjęs. Vaikystėje, aišku, tik tokį naminių aguonų aguonpienį ir tekdavo valgyti, bet nepamenu, kad jis būtų taip mane veikęs.
Beje, kiek tenka girdėti, tai kūčiukai Lietuvoje ir valgomi skirtingai ir pavadinimų įvairių turi. Pavyzdžiui pas mus Dzūkijoje, be to, kad vadinami kūčiukais, juos dar vadinam kleckais arba šližikais, o patiekiami būna būtinai su aguonpieniu.
Kai su Indre buvome nuvykę aplankyti jos tėvų į Rokiškį, tai Indrės mama pasakojo, kad kūčiukus vadina prėskučiais, o patiekia medumi pasaldintame vandenyje.
Studijų laikais kambariokas iš Tauragės pasakojo, kad kūčiukų kažkaip specialiai nepatiekia, tiesiog valgo sausus, užsigerdami vynu.
Vakarienės metu kažkokių tradicijų neturime. Vaikystėje, kai dar seneliai buvo gyvi, pamenu, yra tekę iš po staltieses šiaudą traukti, bet dabar jau seniai to nebedarome.
O kokių jūs pavadinimų kūčiukams turit ar patiekimo būdų žinot? pasidalinkit komentaruose būtų įdomu sužinot 🙂