Kraustynės įvyko

Ką gi, Baltupių gyventojų sąrašas pasipildė nauju imigrantu iš Žirmūnų! Praėjo du mėnesiai nuo tos dienos, kai su Indre nusprendėme, kad laikas sujungti savo buitis ir pradėti gyventi kartu.

Kraustymasis, užtruko ilgiau nei planuota. Iš pradžių bandžiau gudrauti – po truputį persivežti daiktus kiekvieną kartą važiuojant pas Indrę. Taip po krepšį, po krepšį…. Neva taip viskas vyks lengvai ir nepastebimai, be didelio streso. Keletas krepšių su daiktais iš tiesų persikėlė, tačiau realaus progreso nepajutau.

Be to, norėjosi šiek tiek atidėti atsisveikinimą su Žirmūnais. Šiame bute gyvenau net 13 metų! Atsikrausčiau 2011 metų sausio pradžioje ir per tą laiką spėjau stipriai prie jo prisirišti. Kai su Indre nusprendėme, kad man reikės kraustytis pas ją, jausmas priminė tą, kurį jaustų žmogus išvykdamas dirbti į Norvegiją… :). Laimei, laikui bėgant jis nuslopo.

Ir galiausiai, tikriausiai didžiausia kliūtis buvo mintis apie visų daiktų perkėlimą ir sutvarkymą. Uch, vargas! Kai pagaliau nusprendžiau, kad reikia paskubinti reikalus, paėmiau dvi laisvas dienas darbe. Pasirinkau savaitės vidurį, nes tuo metu lengviau rasti laisvą vietą automobiliui prie namo, kad daiktus nešioti būtų patogiau.

Pirmąją dieną teko važinėti du kartus. Pervežiau didžiąją dalį daiktų – kokius 80 procentų. Pasiimi kelis maišus, išeini į laiptinę, užrakini duris, nueini iki mašinos, atsirakini dureles, įdedi daiktus, užrakini, grįžti prie buto, atrakini duris… ir taip n kartų. Tada nuvažiuoji iki Indrės buto ir vėl tas pats… Emociškai tai tikrai labai vargina.

Antrąją dieną laisvadienį pasiėmė ir Indrė, kad greičiau susitvarkytume su daiktų kalnais. Reikėjo ne tik viską pervežti, bet ir atrūšiuoti – kai ką nunešti į „Dėk’ui“ stotelę, kai ką išvežti į kaimą, o kai ką išmesti į konteinerį. Aš iš prigimties esu kaupikas, man visada atrodo, kad jei daikto nereikia šiandien, jo gali prireikti rytoj. Todėl atsisveikinti su kai kuriais daiktais buvo tikrai nelengva… Rūšiuojant ir tvarkant viską, vakarop jau net galvą pradėjo skaudėti… pirmą kartą gyvenime teko gerti vaistus nuo skausmo! Vat tiek tai rimta man buvo!

Na, o šiuo metu Žirmūnų butas praktiškai tuščias. Liko tik parsivaryti dviračius ir padaryti generalinį valymą.

Naujuose namuose dar ne visiška tvarka, dar yra nesudėtų daiktų, dar reikia ir kelių naujų baldų jiems. Na, bet liko jau visai nedaug 🙂

Taigi, prasideda naujas gyvenimo etapas Baltupiuose!