Kai tik pamačiau, kad apie šią knygą sukurtas filmas, tai puoliau jos ieškoti ir skaityti. Kažkaip man vis nepavyksta perskaityti knygų, kurių motyvais yra kuriami filmai. Dažniausiai pažiūrėjęs filmą sužinau, kad jis pastatytas pagal knygą, o tada jau skaityti neįdomu, nes žinai, kaip viskas baigsis. Šiaip gal būčiau šitos „Inferno” ir neskaitęs išvis, bet filmo anonsas sugundė.
Tiems kas nėra skaitę Dan Brown knygų ši labai patiks, bet po „Prarasto simbolio” man ji ne tokia įdomi pasirodė, galima sakyti kopija. Paskaičius jausmas užplūsta panašiai toks, kaip pažiūrėjus antrą „Vienas namuose” dalį, kur tik miestas kitas, bet siužetas praktiškai toks pats.
Taigi čia yra panašiai – knygoje vėl pasakojama apie simbolologą Robertą Lengdoną, vėl šalia jo kompanionė, vėl konspiracijos teorijos, vėl slapta organizacija (konsorciumas)… Knygoje pasakojami įvykiai prasideda Robertui Lengdonui, su šautine žaizda galvoje, pabudus Florencijos ligoninėje ir nieko neprisimenant apie pastarųjų dviejų dienų įvykius. Žavi daktarė Robertą išgelbėja, nuo į ligoninę atėjusios dygliaplaukės žudikės, ir jie abu pasineria į nuotykius.
Knygoje nagrinėjamas Dantės Aligierio gyvenimas ir jo žymiausias kūrinys – „Dieviškoji komedija“. Nemažiau svarbi knygos tema yra gyventojų populiacijos žemėje didėjimas.
Paskaičiau ir šiek tiek nusivyliau. Nusivyliau, nes knyga yra gan šabloniška, todėl dabar „Da Vinči Kodo” ir „Angelų ir demonų” tikrai neskaitysiu. Bet negaliu sakyti, kad knyga bloga ir neįdomi. Tuo labiau, kad joje nagrinėjama aktuali tema, kuri iš ties verčia susimąstyti. Įstrigo keletą kartų knygoje paminėta Dantės citata:
„Tamsiausios pragaro vietos rezervuotos tiems, kurie moralinės krizės metu laikosi neutraliteto.”
Susimąstykit.
Beje jei skaitysite knygą, bus lengva atspėti ir paskutinį knygos žodį. Aš atspėjau. O dabar ramia sąžine eisiu žiūrėti filmo.
🙂 Man panašiai po filmo pežiūros.