Ar teko kam nors būti kino teatre, kurio vienintelis darbuotojas prieš seansą papasakoja šiek tiek kino istorijos, pavaišina saldainiais ir palaukia vėluojančių? Ar buvote kino salėje, kurioje telpa tik ~37 žmonės, o filmas rodomas iš DVD disko? Kine, kuriame filmą gali išsirinkti ir pats (jei kiti žiūrovai neprieštarauja)?
Pro „Lietuvos kino“ pastatą, kuriame ir yra įsikūrusi Ozo kino salė, pravažiuodavau dar studijų laikais. Niekada neteko matyti, šalia pastato stovinčių arba viduje vaikštančių žmonių, todėl įvairūs, su kinu susiję užrašai, man visada atrodydavo pasilikę dar nuo sovietmečio, o pats pastatas nors ir neapleistas, bet atrodė nenaudojamas.
Pirmą kartą Ozo kine buvau prieš du metus, o šiemet kino salę aplankiau vėl. Per tuos du metus niekas kaip ir nepasikeitė. Kino salės prižiūrėtojas Valdemaras Isoda žiūrovus pasitiko prie įėjimo ir paragino nusipirkti karštos kavos iš gėrimų automato, o vėliau, jau nuėjus prie kino salės pasiūlė „dovanų” – įvairių lankstinukų ir reklaminių žurnalų. Kaip visada, prieš filmą padarė įžangą ir papasakojo kaip „n” kartų pats tą filmą žiūrėjo „Kino pavasaryje” ir kokias emocijas žiūrėdamas jautė.
O filmai čia kitokie, negu kad rodo didieji Forum Cinemas ar Multikino ekranai, tikrai sukeliantys emocijas. Nors, kai kurie ir būna rodyti komerciniuose kinuose, tačiau čia nepamatysi nei „Agento 007” nei „Greitų ir įsiūtusių”. Repertuarą sudaro nekomercinio kino kūriniai.
Kai buvau čia pirmą kartą, filmą žiūrėjome keturiese. Šį kartą žiūrovų buvo daugiau – 11. Tačiau 8 žmonių kompanija buvo akivaizdžiai kino salės prižiūrėtojo pažįstami. Kaip V. Isoda dirba čia iš idėjos ir meilės kinui, taip ir žiūrovai renkasi idėjiniai – pasižiūrėti meno, o ne lengvai valgomo popsinio kino. Tik bėda, kad daugelis mėgstame paviršutiniškus dalykus, todėl ir lankytojų šioje kino salėje trūksta.