Indrės aistra paukščių stebėjimui užkrėtė ir mane! Vakar išsiruošėme į pirmąją bendrą ekspediciją dviračiais, tikėdamiesi išgirsti ir pamatyti kuo daugiau paukščių.
Nusprendėme, kad Vingio parkas – puiki vieta pradėti, nes ten turėtų gyventi daugybė paukščių rūšių. Tačiau nuvažiavę ten greitai supratome, kad norint išgirsti čiulbesius, reikia nutolti nuo pagrindinių takų ir įlįsti į miško tankmę, kur mažiau girdisi žmonių šurmulys.
Vos tik įvažiavome į vieną iš tokių atokesnių vietelių, iš karto išgirdome pirmuosius čiulbėjimus. Įsijungę paukščių garsų atpažinimo programėlę telefone, greitai nustatėme, kad tai pilkoji musinukė. Netrukus prie jos prisijungė ir svilikas, o vėliau – smilginis strazdas ir juodasis strazdas. Šie du, regis, buvo susipykę, nes praktiškai rėkė vienas per kitą 🙂
Taip ir važinėjome kelias valandas, sustodami kaskart, kai išgirsdavome naują čiulbėjimą. Mane ypač nustebino geniai – anksčiau juos atpažindavau tik iš stuksenimo į medį, o pasirodo, jie dar ir čiulba!
Visą vakarą mynėme dviračius po Vingio parką ir Žvėryną, stengdamiesi užfiksuoti kuo daugiau paukščių balsų. Tai per vakarą pavyko sugauti 13 skirtingų rūšių!
Paukščių stebėjimas – ne tik įdomus, bet ir raminantis užsiėmimas. Kai įjungi programėlę ir lauki, kol ji atpažins paukštį, pradedi girdėti ir kitus aplinkos garsus – lapų šlamėjimą, vėjo švilpimą, praeivių žingsnius. Tai tarsi kokia meditacija, kuri padeda atsipalaiduoti… Jaučiu, kad šis hobis mane tikrai užkabino, ir nekantrauju leistis į kitas paukščių paieškas 🙂
Labai džiaugiuosi, kad tau tai patiko ! 😀 įdomiausia, kad aš net nebandžiau tuo tave užkrėsti 😀
Kaip sakiau, su metais vis labiau prie gamtos traukia 😀