Nuo vilko ant meškos

Mūsų ofisas yra atviro tipo, kur nėra jokių kabinetų ar savo stalų. Yra tik zonos komandoms, ir kur atsisėdi, ten ir dirbi. Skamba moderniai, bet realiai tai dažniau toks ofiso tipas užknisa, nei kad patinka.

Nors ir neturi savo stalo, bet kažkaip vis tiek nusistovi vietos į kurias ateina tie patys žmonės.

Mūsų zonoje, sėdi dar keletas žmonių iš kitų komandų. Vienus iš jų mes nuolat skųsdavome per ketvirtines apklausas, kas jie nuolat triukšmauja, t.y. visada kam nors skambina, paskambinę garsiai kalba (į telefoninių pokalbių kambariukus neina) ir trukdo dirbti.

Po kelių tokių apklausų į mūsų pastabas buvo atsižvelgta. Triukšmautojus iškėlė į kitą vietą, vietoje jų, atkėlė atseit ramesnes moterytes. Kaip ir geriau turėtų būti dabar… Nu bet nė velnio!

Šitų yra daugiau, ir jos čia atėjusios jaučiasi kaip namie. Jos ne tik užima mūsų komandos kolegų įprastas vietas, bet ir nuolat plepa tarpusavyje.

Šiandien ryte viena atėjusi ėjo per visas darbo vietas ir rinkosi sau patogiausią pelę. Atjungė ir nusinešė prie savo išsirinktos darbo vietos.

Ir dabar mūsų zonoje ankšta. Visi čia tikrai netelpame. Vėliau ateiti mėgstantys kolegos turi ieškoti vietos kitose zonose.

Nu visiškai išderino buvusią status-quo, visai nebe tas vaibas. Man, kaip intravertui, šitas pokytis labai nepatinka. Šiuo metu atrodo, kad netgi buvo geriau dirbti su tais triukšmautojais.