Mano senelis buvo partizanas. Kai buvau mažas, mėgdavau klausytis jo pasakojimų apie jo jaunystę, apie kovas už Lietuvos laisvę. Tos istorijos man atrodė kaip tikri nuotykiai, pilni drąsos ir pavojų. Deja, senelio jau seniai nebėra, bet jo pasakojimų detalės išliko mano atmintyje.
Ir štai, visai netikėtai, prisiminiau, kad tėtis kažkada pasakojo, jog senelio paprašė užrašyti savo prisiminimus. Praėjusį savaitgalį buvau Perlojoje ir radau tuos kelis sąsiuvinius, prirašytus senelio ranka.
Tuoj pat pradėjau skaityti. Keistas jausmas užplūdo… Vėl pasijutau lyg vaikas, klausantis senelio pasakojimų. Tik dabar tos istorijos atrodė dar realesnės, dar įtaigesnės. Skaičiau kaip jį paėmė į armiją, kaip jis pradėjo partizanauti…
Sugalvojau, tuos sąsiuvinius suskaitmeninti, todėl nusifotografavau, ir paskui Gemini pagalba, perkėliau jį į Notion užrašus. Darbo turėjau visai savaitei, nes Gemini ne viską tiksliai nuskaitydavo, o ir sakiniai ne visada buvo aiškūs.
Vietomis skaitydamas pasijusdavau tarsi žiūrėdamas įtempto siužeto filmą. Kas vakarą baigęs skaityti, laukdavau kito vakaro, kol galėsiu skaitymą pratęsti. Senelis mokėjo pasakoti istorijas, ir tas atsispindi šiuose jo prisiminimų sąsiuviniuose.
Dabar galvoju, ką daryti su šiuo tekstu. Norisi kažkaip jį išsaugoti ir pasidalinti su kitais. Gal pataisyti tekstą, papildyti jį nuotraukomis ir paviešinti čia, savo bloge? O gal įgarsinti ir įkelti į Youtube…? 🤔
Tiesa, yra viena problema – senelio prisiminimų istorija neturi pabaigos. Greičiausiai, jis nustojo rašyti atsinaujinus onkologinei ligai.
Nežinau, kokį sprendimą priimsiu, bet kažką, manau, sugalvosiu.
Sugalvosi vienaip ar kitaip 😘
Manau 🙂
Jei ten kas įdomesnio yra, perduok gal kokiam Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui. Mažum kada koks autorius į knygą įtrauks, nemažai jų išleista yra su partizanų ir tremtinių pasakojimais. Pats dabar skaitau „Gulago bėgliai“.
Gal ir būtų galima, bet kažkaip labiau norėtųsi pačiam kažką su tuo padaryt… 🙂 nu dar pagalvosiu 🙂