Tą dieną, kai apsirgęs grįžau iš Rokiškio ir pajutau Indrutės rūpestį, mane aplankė mintis – laikas žengti svarbų žingsnį. Jau seniai žinojau, kad neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos, ir kad anksčiau ar vėliau pasiryšiu užduoti jai svarbiausią klausimą.
Praėjo kelios savaitės, per kurias vis galvojau kaip čia tą žiedą nupirkti. Galvojau, kad tą reikėtų padaryti paslapčiomis, nes jei grįšiu į namus kiek užtrukęs, tai Indrutė gali paklausti kur buvau, o tada jau reikės galvoti kokią nors istoriją. Nors gal ir nebūtų klaususi, bet ką gali žinot.
Per tas savaites mūsų ryšys vis stiprėjo, ir noras pasipiršti augo su kiekviena diena. Jaučiau, kad nebegaliu ilgiau laukti.
Pagaliau sekmadienį, kai važiavau į Žirmūnus balsuoti rinkimuose, pasitaikė puiki proga. Prabalsavęs užsukau į juvelyrinę parduotuvę. Pardavėja parodė įvairiausius žiedus, o aš blaškiausi tarp jų, nežinodamas, kuris labiausiai tiktų Indrei. Sunkiausia buvo atspėti dydį, nes ji niekada nenešiojo žiedų, tai nebuvo galimybės patikrinti dydžio. Galiausiai, pasikliaudamas intuicija, išsirinkau balto aukso žiedą su mažu briliantu.
Kitas galvosūkis – kur ir kaip pasipiršti? Norėjosi kažko paprasto, bet kartu ir ypatingo. Ir tada prisiminiau vieną iš mūsų pirmųjų pasimatymų. Buvome užlipę ant kalno už Užupio gimnazijos, tuo metu lijo, o mes apsikabinę grožėjomės Vilniaus panorama. Indrė vėliau pasakojo, kad tą akimirką pajuto šiurpuliukus perbėgant per kūną. Ši vieta mums abiem buvo ypatinga. Todėl pamaniau, kad bus labai simboliška vėl nueiti į tą vietą.
Iš pradžių planavau pasikviesti Indrę pasivaikščioti šeštadienį, bet antradienį darbe mane apėmė nekantrumas. „O gal šiandien?” – pagalvojau. Supratęs, kad šiandien ir bus TA diena, pradėjau labai jaudintis. Tiesą sakant nežinau dėl ko. Dėl savo sprendimo ramus buvau jau seniai, bet jaudulys vistiek apėmęs buvo stiprus.
Po darbo susitikome prie Indrės darbovietės. Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi, bet stengiausi neparodyti jaudulio. Tiesiu taikymu, neskubėdami nuėjome iki Užupio gimnazijos, užlipome ant kalniuko ir aš pradėjau klausinėti ar prisimena, kaip buvo gera čia pirmą kartą apsikabinus, ar tuo metu manė, kad po metų vis dar būsim kartu…? pradėjau jaudintis dar labiau, bet išsitraukiau žiedą ir paklausiau ar norėtų už manęs tekėti. Jai pasakius „taip”! Užmoviau žiedą ant piršto ir pajutau didžiulį palengvėjimą ir džiaugsmą.
Visą laiką skaitydama šypsojausi, myliu 🥰 😘
Aš myliu dar labiau :*