Mano ir Charlie picerijos istorija prasidėjo dar studijų laikais. Kai neužsisakinėdavom picos į bendrabutį, tai su kambariokais mėgdavom nuvažiuoti į Antakalnyje, prie Šilo tilto, esančią Charlie picą. Ten kepamos picos man buvo labai skanios. Aišku, tada dar skonio receptoriai nebuvo tokie išlepinti įvairių skonių, todėl nebuvau toks priekabus. O ir apskritai, būnant studentu viskas, kas ne žuvų piršteliai ir makaronai yra skanu.
Vėlesniais laikais, Charlie picerijoje, su kompanija trečiadieniais eidavom žaisti „Smegenų kovas”. Prizinių vietų niekada neužimdavom, todėl didelės šeimyninės picos niekada nelaimėdavome, tačiau visada būdavo galima pasinaudojant kuponiukais nusipirkti nebrangių, 30 cm dydžio picų. Jų skonis man kažkaip neįsiminė, todėl nei išpeikt nei pagirt negaliu.