Gegužės mėnuo atėjo taip greitai, kad net nepastebėjau, o su geguže ir lauktas 100 km žygis. Nors pernai eidamas nemaniau, kad jį kartosiu, bet šiemet labai norėjosi sugrįžti į pajūrį.
Šventoji
Į Šventąją vėl keliavau vienas. Nors keliauti planavom iš Vilnius su draugu, pasikeitus planams į Šventąją jis atvyko iš Kauno, vakarop. Kambarį nakvynei vėl nuomojausi kaip ir pernai, pas Jolantą, todėl ji mane vėl pasitiko prie stoties ir nuvežė iki buto. Gal apie valandą pasikalbėjus kaip seniems draugams ji išvyko, o aš išėjau apžiūrėti metus nematyto miestelio.
Akivaizdžių pasikeitimų per metus čia neįvyko. Pernai remonto laukę nameliai ir toliau jo laukia, kur ne kur vietinis „verslininkas” kažką remontuoja ruošdamasis naujam sezonui ir pan.
Bevaikštinėjant po Šventąją sulaukiau ir atvykstančio bendražygio D. Jam pasidėjus daiktus bute, ėjome toliau tyrinėti miestelio.
Pernai su kolege mėginome surasti priėjimą prie Šventosios švyturio, tik tada mus nepavyko. Šiemet kažkuriame laikraštyje mačiau, kažkokį straipsnį apie tą švyturį. Straipsnyje buvo nuotraukų darytų įlipus į jį, todėl panorau pamėginti surasti jį ir šį kartą.
Su D. bandėme prie švyturio prieiti iš kitos pusės ir keliuką radome. Tačiau švyturys buvo aptvertas. Paklausus vietinio gyventojo ar įlipti į švyturį galima, jis informavo, kad ne, ir kad žurnalistai į jį buvo įlipę tik per atvirų durų dieną, kuri vyko pasaulinio švyturių savaitgalio proga.
Visą dieną Šventojoje oras keitėsi dažnai – tai apniukdavo, tau saulė išlįsdavo, tai lynoti pradėdavo. O vakare bevaikštant lijo ištisai. Tas šiek tiek neramino, nes sinoptikai šeštadieniui ir sekmadieniui prastą orą prognozavo.